Pranešimai
Sekmadienį sesė parnešė didelį, tokį gražų ir labai tapybišką obuolį. Sakė, tokius dalino Rotušės aikštėj. Ant obuolio buvo užklijuotas žydras lipdukas su juodu užrašu "Stebėkite Vilnių". Gal dar buvo pridėta ir "Laukite tęsinio", nepamenu.
Ir po pusės savaitės visai nekruopščių stebėjimų, kai trečiadienį skubėdajau į vieną tobuliausių mano matytų, jei ne tobuliausią kūrinį, atliktą scenoje - "Eraritjaritjaka – museé des phrases", pastebėjau ant šaligatvio grindinio kreidute užrašytą frazę: "Šviežumas turi obuolio trauką". Galvodama apie Newton'ą pamačiau dar vieną: "Obuoliai geriau nei lapai".
Vėliau, kai jau po Eraritjaritjakos (žodis tarp Australijos aborigenų reiškia ilgesį to, kas negrįžtamai prarasta) dramteatrio apylinkėse ieškojom užeigos, vertos mūsų apsilankymo, tokių užrašų pastebėjom ir daugiau. Bet originalių suskaičiavau viso labo keturis. Trečiasis skamba taip: "viskas prasidėjo nuo obuolio", o ketvirtojo... nepamenu.
Nežinau, ar tai buvo susiję, gal tiesiog šiaip kas persivalgė obuolių, bet ketvirtadienį grįžus namo ir atsitiktinai žvilgtelėjus į Sostinę, paskutiniame puslapy pamačiau straipsniuką apie neįprastą reklamą stotelių paviljonų stenduose - jie nuo apačios lig viršaus buvo pripildyti tikrais obuoliais. Iš viso buvo sunaudota daugiau, nei pusė tonos obuolių, o JCDecaux rinkodaros vadovas Vadimas Konarskis "paslaptingai kalbėjo: "laukite tęsinio. Kol kas negalime atskleisti šios reklamos užsakovo, nes tada dingtų visa intriga. Galiu pasakyti, kad ilgai laukti neteks ir vilniečiai sužinos, kas slepiasi po šia reklama".
O šiandien su sese kepėm obuolių pyragą. Jau nebeliko, žinoma.
Taigi, tegyvuoja obuoliai!
Ir originalios reklamos, tegu gyvuoja!
Lauksime tęsinio?
2008 m. spalio 31 d., penktadienis
2008 m. spalio 21 d., antradienis
Laiptinių reidas
Vilniaus laiptinių architektūra. Ir daug nuotraukų. Ir kartais taip klaiku, kad nesupranti, gal tavo grožio suvokimas truputį iškrypęs, jog neįsivaizduoji, kodėl eklektinę laiptinę reikia dažyti ryškiai žydra spalva. Bet kartais gražu. O bet kuriuo atveju - įdomu. Žvelkit ir grožėkitės: http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?s=498feb66638bab7b24018493a7fca03f&t=2684
2008 m. spalio 17 d., penktadienis
Take me back to the start
Tai bus pirmas mano įrašas blogger, todėl jaučiu pareigą padaryti šiokią tokią įžangą. Ketinu čia talpinti tą patį, ką ir į savo biteplius.lt dienoraštį, būtent todėl tos įžangos čia ir reikia, nes šiaip nei šis, nei kiti įrašai neketina būti įžanginiai. Bet manau, tai viskas, gero skaitymo (:
Galvoju, ateinančio savaitgalio proga galima ir dienoraštį parašyti.
Jau nustojau skaičiuoti, kiek miego man reikėtų, kad vėl atrodyčiau kaip normalus žmogus, tik vaikštau kaip mažas pamėkliukas, praradus savo veidą, ir jaučiuos be proto laiminga svajodama apie rytojaus rytą, kai pabusiu pati.
Ir galvoju, ką galėčiau parašyti ateinančio savaitgalio proga.
O galėčiau rašyti ir rašyti, mano gyvenime tiek visko nutinka, kad nebesigaudau jame (: Kita vertus, gal čia rudeninis polinkis sureikšminti viską, ko nereiktų sureikšminti. Pasiimi skaityti Kunderą ir žodžiai, kuriais jis pradeda knygą, skamba taip: "prasideda ruduo ir medžiai gelsta, runda, rausta." Tuomet jautiesi kažkaip labai ypatingai ir kartais, važiuojant troleibusu, užplūsta mintys, kad va, dabar, dabar pats laikas, laikas atėjo, tik neaišku kam ir neaišku ką. Ir tai ganėtinai apgailėtina, įdomu, ar daug žmonių, tokių kaip aš, taip tragiškai nemokančių jausti tėkmės ir savęs?
O Palmira nemeluoja. Šiandien sakė nieko nepirkti, bet perskaičiau po laiko, kai jau buvau nusipirkusi naujas lėvas ausines. Tada pasiėmiau senas, kurių nebenaudojau, nes viena eee... pagalvėlė? ją galima taip vadinti? buvo nuplyšus ir užmoviau visai kitokią ir dargi baltą, nors pačios ausinės juodos. Dabar smagu žiūrėt į savo baltą playerį su juodu laidu, viena balta ir kita juoda ausine.
Ir šiaip, gal kas nors norėtų retkarčiais pažaist šachmatais su mergaite, kuri nemoka žaisti šachmatais?
Bet Palmira nesako, kad rytoj nieko negalima pirkti, tai gal eisiu vis dėlto į sijono medžioklę.
Kai gerai išsimiegosiu.
Ir kol dar neatsisveikinau, norėjau pasakyti, kad jei pasitaikys, nepraleiskit progos pamatyti Muratovos "Derintojo", šiandien prisiminiau jį ir galvojau "oi, koks fainas filmas". Bet jis tikrai labai geras.
Taip kad,
kažką norėjau pasakyt, o taip nieko ir nepasakiau,
labanakt.
Galvoju, ateinančio savaitgalio proga galima ir dienoraštį parašyti.
Jau nustojau skaičiuoti, kiek miego man reikėtų, kad vėl atrodyčiau kaip normalus žmogus, tik vaikštau kaip mažas pamėkliukas, praradus savo veidą, ir jaučiuos be proto laiminga svajodama apie rytojaus rytą, kai pabusiu pati.
Ir galvoju, ką galėčiau parašyti ateinančio savaitgalio proga.
O galėčiau rašyti ir rašyti, mano gyvenime tiek visko nutinka, kad nebesigaudau jame (: Kita vertus, gal čia rudeninis polinkis sureikšminti viską, ko nereiktų sureikšminti. Pasiimi skaityti Kunderą ir žodžiai, kuriais jis pradeda knygą, skamba taip: "prasideda ruduo ir medžiai gelsta, runda, rausta." Tuomet jautiesi kažkaip labai ypatingai ir kartais, važiuojant troleibusu, užplūsta mintys, kad va, dabar, dabar pats laikas, laikas atėjo, tik neaišku kam ir neaišku ką. Ir tai ganėtinai apgailėtina, įdomu, ar daug žmonių, tokių kaip aš, taip tragiškai nemokančių jausti tėkmės ir savęs?
O Palmira nemeluoja. Šiandien sakė nieko nepirkti, bet perskaičiau po laiko, kai jau buvau nusipirkusi naujas lėvas ausines. Tada pasiėmiau senas, kurių nebenaudojau, nes viena eee... pagalvėlė? ją galima taip vadinti? buvo nuplyšus ir užmoviau visai kitokią ir dargi baltą, nors pačios ausinės juodos. Dabar smagu žiūrėt į savo baltą playerį su juodu laidu, viena balta ir kita juoda ausine.
Ir šiaip, gal kas nors norėtų retkarčiais pažaist šachmatais su mergaite, kuri nemoka žaisti šachmatais?
Bet Palmira nesako, kad rytoj nieko negalima pirkti, tai gal eisiu vis dėlto į sijono medžioklę.
Kai gerai išsimiegosiu.
Ir kol dar neatsisveikinau, norėjau pasakyti, kad jei pasitaikys, nepraleiskit progos pamatyti Muratovos "Derintojo", šiandien prisiminiau jį ir galvojau "oi, koks fainas filmas". Bet jis tikrai labai geras.
Taip kad,
kažką norėjau pasakyt, o taip nieko ir nepasakiau,
labanakt.
2008 m. gegužės 29 d., ketvirtadienis
Laiškas būsimai sau
Šiandien sukanka metai nuo tos dienos, kai prisijungiau prie bangos. Metai nuo tos dienos, kai čia liejau savo Mokyklos Viziją.
Ir nesuprantu, metai - tai daug ar mažai. Realus laikas - kas tai?, klausiu savęs ir visų kitam dienorašty su Stonio citata pavadinime: "Norėdamas įsižiūrėti, turi sustabdyti traukinį ir išlipti..."
Šiaip dievaži, vis dėlto šaunu, kad čia esu. Nes mano dienoraščio-ne dienoraščio knygutė visai netalpina tokių kasdieniškų minčių ir išgyvenimų ir viskas tik užuominom užuominom, kad tik aš viena pajėgčiau suprasti, ką piešiu ir rašau, bet praeina mėnuo ir mano pačios žodžiai man lieka paslaptis, gal taip ir geriau, įdomiau bent... (:
O čia - visi mano metai, visi "eikit jūs velniop" ir "Dieve, kaip aš myliu gyvenimą", ne tik dienoraščiuose, bet ir komentaruose, gal juose net labiau (chi (: ) ir įsivaizduoju, kad po metų žvelgsiu į daugiau nei dvigubai ilgesnį savo dienoraščių archyvą ir galvosiu... Nežinau ką galvosiu, tada ir sužinosiu.
Ar jūs kada esat rašę laišką sau į ateitį? Aš esu. Du kartus. Ir toks jausmas, tarsi bendrautum per laiką, tarsi sekundės dalį būtum ateity.
Bet dar niekada negavau laiško iš savo praeities (tie du dar neatėjo). Bet įsivaizduoju, kad vėl užplūs toks jausmas, tarsi bendrautum su savim laike. Ir veiksmas netgi abipusis: parašai į ateitį, o paskui prisimeni praeitį. Jau rašiau, ne taip paprasta išsaugoti savo praeitį ir tuos visus išgyvenimus, todėl gauti jų dalelę turėtų būti visai šaunu (:
O dabar - tai, ką veikiau šiandien keturias valandas. Aukso pjūvis yra šaunus daiktas, palinkėkit man sėkmės, kad įrodyčiau rytoj tai klasei:
kažkam iš Apple patiko žaisti su matematika:
Don't care for marks, care for remarks - sako Sai Baba.
Šiaip dievaži, vis dėlto šaunu, kad čia esu. Nes mano dienoraščio-ne dienoraščio knygutė visai netalpina tokių kasdieniškų minčių ir išgyvenimų ir viskas tik užuominom užuominom, kad tik aš viena pajėgčiau suprasti, ką piešiu ir rašau, bet praeina mėnuo ir mano pačios žodžiai man lieka paslaptis, gal taip ir geriau, įdomiau bent... (:
O čia - visi mano metai, visi "eikit jūs velniop" ir "Dieve, kaip aš myliu gyvenimą", ne tik dienoraščiuose, bet ir komentaruose, gal juose net labiau (chi (: ) ir įsivaizduoju, kad po metų žvelgsiu į daugiau nei dvigubai ilgesnį savo dienoraščių archyvą ir galvosiu... Nežinau ką galvosiu, tada ir sužinosiu.
Ar jūs kada esat rašę laišką sau į ateitį? Aš esu. Du kartus. Ir toks jausmas, tarsi bendrautum per laiką, tarsi sekundės dalį būtum ateity.
Bet dar niekada negavau laiško iš savo praeities (tie du dar neatėjo). Bet įsivaizduoju, kad vėl užplūs toks jausmas, tarsi bendrautum su savim laike. Ir veiksmas netgi abipusis: parašai į ateitį, o paskui prisimeni praeitį. Jau rašiau, ne taip paprasta išsaugoti savo praeitį ir tuos visus išgyvenimus, todėl gauti jų dalelę turėtų būti visai šaunu (:
O dabar - tai, ką veikiau šiandien keturias valandas. Aukso pjūvis yra šaunus daiktas, palinkėkit man sėkmės, kad įrodyčiau rytoj tai klasei:
kažkam iš Apple patiko žaisti su matematika:
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)