Šventėms praėjus

Pirmas kartas, kai šeštadienį suvokiau, jog "wow, šiandien juk valentynkė" buvo apie trečią valandą dienos, gurkšnojant termosinę arbatą kažkur litexpo parodų centre. Vėliau labai mieli berniukai prie Submarino durų, kurių kiekvienas laikė po rožę vienoj rankoj ir cigaretę kitoj, palinkėjo mums "gerų švenčių", tarsi tai būtų Kalėdos.

Taip, graudu (:

Tuo mano šįmetinė Valentino dienos patirtis ir būtų pasibaigusi (ne, tai nėra graudu, ne tai), bet tik ką nuėjus į alfą netyčiom užklydau apklausą, kurios rezultatai atrodė taip:

Nu taaaaaaaip, gal įsimylėjėliai neatlieka alfa.lt apklausų, bet aš vis dėlto manau, kad jei 58% atsako, kad jie nieko nepirko, tai tikriausiai reiškia, kad bent apie pusė apklaustųjų nelaiko šios šventės (šventės?) itin reikšminga. Arba, laiko nereikšiminga.

Ir kita vertus, kartais truputį gaila žiūrėti į tuos, kurie Valentino proga nusprendžia, kad "būti vienam" tai "būti liūdnam ir padūsauti truputį". Todėl, ar tikrai komerciškai apsimoka rengti didelį Valentino vajų ir ar masė tų, kuriems Valentino diena atrodo proga turėti suš.iktą nuotaiką, nėra per didelė kaina?

Atsiprašau, kad dienoraštis ne apie Vasario 16-ąją, sveikinu visus ir... Nežinau, noris būti optimistiškai ir šviesiai žvelgt į ateitį (: Sako, amerikos lietuviai parems Kauno "Žalgirį". O kas parems Vilniaus?

Tikriausiai vis dėlto būna patirčių, kurios keičia tave iš esmės. Gal ne keičia, bet it cheminė reakcija užfiksuoja tavy idėją, taisyklę ar mintį, nuotaiką, šiuo atveju - meilę gyvenimui.
Ir aš negaliu pasakyti, kada viskas prasidėjo, dėl ko ir kam turėčiau būti dėkinga, atėjo pamažu, o dabar aš jaučiu, kaip man lengva būti laimingai iš niekur ir dėkoti Dievui kas vakarą. Ir taip gera, kad aš ir vėl galiu verkti, kai būna liūdna arba gražu arba liūdna ir gražu.

Ir man ramu dėl savęs. Gal ir ne visai tiesa, bet dabar ramu. Viskas kada nors vistiek bus gerai (:

Šiandien pabaigiau Exupéry Karo Lakūną. Keista buvo skaitant atpažinti tėčio citatas ir galiausiai pradėjau po truputį suvokti, ką jis turėdavo omeny, kai sakydavo, kad viltis yra "tarsi lemputė, kuri parodo, ar jauti atsakomybę".
Arba, kai nuolatos kalbėdavo apie akmenis ir Žmogų-Kūrėją, kuris akmenų krūvoje mato Katedrą ir tą, kuris jau rūpinasi zakristijono vieta Katedroje.
Ir tai tikriausiai gražiausia knyga, kurią kada esu skaičiusi. Jau baiginėdama pradėjau lyginti ją su Hesses "Sidharta" - tai knyga, kuri rodo ir įkvepia, kokiu keliu reikia eiti. Exupéry kalba palyginimais, kurie man primena Bibliją ir ne be reikalo tikriausiai (:

Bet lyginti Exupéry su Biblija tikriausiai būtų jau pernelyg profaniška, tad...


Skambės lėkštai, žinoma, bet negaliu neparašyti,
myliu ir ačiū, kad išmokėte mylėti (:

Jeigu dykumoje išlaisvinsiu žmogų, kuris niekur nesiveržia, ką jam duoda laisvė? Laisvė reikalinga tam, kuris ko nors siekia. Dykumos žmogaus neišlaisvinsi, neišmokęs jo jausti troškulio ir nenurodęs jam kelio į šulinį. Tuomet jį apims siekimai, kurie jo veiksmams suteiks prasmę. Beprasmiška išlaisvinti akmenį, jei nėra traukos jėgos. Nes išlaisvintas akmuo nepajudės iš vietos.

Mano civilizacija siekė pagrįsti žmonių santykius visuomenėje Žmogaus kultu - Žmogaus, pranokusio atskirą asmenybę, - kad kiekvienas elgtųsi su savim ir su savo artimu, ne aklai paklusdamas skruzdėlyno gyvenimo taisyklėms, o vedamas meilės jausmo.

Neregimu keliu traukos jėga išlaisvina akmenį. Neregima meilės jėga išlaisvina žmogų. Mano civilizacija stengėsi paversti žmones vieno valdovo Pasiuntiniais. Indivias, jos akimis žiūrint, buvo kažkokios aukštesnės būtybės valios pasireiškimas. Ji skatino nevaržomą ja tarpimą, suteikė laisvę kilti ten, kur jį veda traukos jėga.

Antoine de Saint-Exupéry, "Karo lakūnas", XXVI skyrius