Kur giria žaliuoja, ten mano namai.

Prieš metus, liepos pirmą (aš apie tai rašiau) buvau Vingio parke, dar ten buvo Morricone su savo orkestru, Jauna Muzika ir tobulai graži diena. Kai Morricone orkestras baigė, Augustinas su savo choru skyrė jiems „Kur giria žaliuoja“ ir buvo labai labai gražu mums su tėvais po truputį slenkant iš Vingio parko.

Šiandien ten pat mūsų repeticijos beveik pradžioje ant dirigento pakylos užlipo Romualdas Gražinis, pasakė: „jei lietus. Jei lietus, tai lietuvis negali neuždainuoti“ (ar kažkaip panašiai, jei prisimeni tikslesnį variantą, pasakyk).

Ir tada prasidėjo.
Meilės Tėvynei diena.

O po repeticijos su choristais nusgavome iki filharmonijos ir penkias valandas sėdėjome chorų, labai kietų lietuvių chorų (pasveikinkim vieni kitus, nes tuo mes tikrai galime didžiuotis!) koncerte ir jausmas toks, tarsi sėdėtum kur užusieny per kokį festivalį su savo choru ir kaifuotum nuo viso to grožio.
Galiausiai Jauna Muzika padainavo, sulig ja koncertas pasibaigė, tada beveik visi chorai suėjo į sceną, tada atsistojo likę žiūrovai ir tada sugiedojom Tautišką Giesmę. O tada kažkas nuėjo prie fortepijono ir padavė naują toną.

Kaip ir prieš metus, paskutinis skambėjęs kūrinys buvo „Kur giria žaliuoja“ ir dar niekada aš nedainavau tos dainos taip nuoširdžiai, kiekvieno žodžio. Ir nors tada neverkiau, dabar akyse ašaros kaupiasi. Ir nežinau, kuriuos žodžius parinkti pavadinimui, nes jie visi tokie galingi ir tikri, bet tikriausiai rašysiu tuos pačius, kaip ir aną kartą. Ten mano namai. Ten mano namai. Čia mano namai. Ir visa kita kyla iš to.

Kai pasibaigė, Ieva pasakė: „dar niekada nesijaučiau tokia visko dalimi“.

Ir taip, ji išties atėjo. Dainų šventė, laikas, kai galime išties pasijausti drauge.
Ir vasara atėjo kartu su ja.


P.s. Todėl aš tikiu, kad liepos 5d. 21h jūs Kudirkos Tautišką Giemsę giedosit kartu su visais.