Palaiminti neperšantys savos tiesos, nes niekas nėra teisus, arba visi teisūs.

Landsbergiuko muziką, filmus ir poeziją gali mėgti arba nemėgti, ant jo tėvo gausiai varyti arba išdidžiai nešioti atšvaitą su jo vardu, bet reikia pripažinti, kad Vytautas V. Landsbergis - intelektualus žmogus.

http://www.alfa.lt/straipsnis/10248342/?Visi.teisus=2009-01-24_07-00

Ir ligi jis neprieina prie sprendimų siūlymo (žinoma, tai padaryti jis turi, kad įrodytų tai, ką pats rašo) aš pilnai su juo sutinku.O vėliau tenka pačiai pasidaryti išvadą: "viskas ne taip paprasta, ar ne?.."

Kur giria žaliuoja, ten mano namai

Šiandien buvo choras.
Dainavom Čiurlionio "De Profundis" ir dar daug visko, taip pat kai ką iš Dainų Šventės programos. O Dainų Šventės programoje yra viena tokia Artūro Noviko išplėtota lietuvių liaudies sutartinė, bet taip gražiai gražiai ir tik taip, kaip dainų šventėms gali būti sukurti kūriniai.
Mes dainavom ir aš beveik galėjau užuosti tą vasarinio lietaus kvapą ir jausti permirkusius drabužius. Prisiminiau tuos polietileninius plosčiukus ir įsivaizdavau tą didelę didelę minią Vingio parko estradoje, mėgstančią daryti bangas, linguojančią pagal įdomaus berniuko apačioje judesius ir alpstančią (arba verčiančią alpti, čia jau nuo lyties priklauso) nuo Krantų Nemunėlio. Ir net graudu beveik pasidarė.

Dar prisiminiau, kaip išėjau iš Liepaičių ir supratau, kad man reikia kokio choro, nes aš nenoriu atsisveikinti su dainų šventėmis.
Paskui supratau, kad man choro reikia ne tik dėl to, gal ir iš karto tai žinojau, bet užtat priežastis kokia romantiška.

Ir išvis, kelinta man čia bus dainų šventė? Ketvirta? Velnias, kaip greit laikas bėga, kaip greit.

Dabar klausausi Alinos Orlovos ir prisimenu, kaip tąkart ankstų rytą Taline po autobuse praleistos beveik nemiegotos nakties stovėjom prie autobuso, mano mp3 leido Orlovą ir man nuo jos buvo taip linksma ir jaučiaus tokia energinga, kad net bėgau krosiuką aplink autobusą.
Juk greit laikas bėga, ar ne?

Labanakt, mieli, iki susitikimo Dainų Šventėje!

Apie žmones ir brolius.

Prislopau aš kažkaip su dienoraščių rašymais. Gal ir gerai, nes pačiai net keista buvo (:
Šiaip jau ne kartą norėjau sėst ir rašyt dieniko. Apie kelionę į Daugpilį, apie "štai čia yra tipiško devintuko pavyzdys. Sėskis." - Rimos Razmienės komentaras po mano deklamuoto eilėraščio; apie tai, kad brolis vėl išsikraustė ir tą vakarą, kai jis išėjo, net beveik liūdna pasidarė; apie tą keistąjį penktadienį, kai vėl pasijutau įsukta į istoriją, kur sapnuoji labiau svetimus nei savo sapnus, o kiekvienas žodis įgauna milžinišką prasmę; galų gale apie biologiją ir šiaip apie gyvenimą, bet kažkaip...

O šiandien žiūrėjau laidą, kurioje kalbėjo Birutė Mar. Ji sakė:

"Kiekvienas žmogus yra ne tavo priešas, o brolis."

Tai tą ir norėjau parašyti.

Gražiausia tikrovė ir apgavystė

"Kinas yra gražiausia apgavystė gyvenime" rašo Skalvija ir autorystę priskiria Jean Luc Godard. Nemėgstu aš Godardo, prieštarausiu ir tai minčiai. Nes viskas taip tikra. Tikra. Labai tikra. Taip tikra, kad išėjęs iš seanso pasijunti, lyg gyventum filme. Ir ne bet kokiam, siurrealistiniame. Na, blogiausiu atveju, jei ne filme, tai bent Erlicko novelėj.
Stoviu stotelėj, žiūriu priekin troleibuso ir šąlu. Paviljone sėdintis vyras manęs kažko paklausia, neišgirstu. Perklausiu. Ir antrą kartą. Jis klausia, ar aš, pasinaudodama telekineze, neišburčiau ketvirtuko. Taip op ir išdygtų ketvirtukas tiesiai prieš stotelę. Aš protinga, iš anksto persiskaitau troleibusų, atsiprašau, vielabraukių tvarkaraščius, todėl atsakau, kad tuoj, po trijų minučių. Jis skundžiasi, kad šalta, o jis laukia, nori namo grįžti. Aš pritariu, kad šalta, sakau, jog irgi ketvirtuko laukiu (todėl ir įtariau smarkiai, kad jis pats kokiom telekinezėm naudojasi, aš būčiau visai nieko prieš, jei man kas išburtų ketvirtuką). Klausia, ar negali ta telekinezė greičiau suveikti, sakau, kad ne, nes šalta. Sako jooo, aš dar ir apsisnarglėjau, o galvojau, išdidus grįšiu namo. Sakau, kas trukdo? Sako, taigi va, apsisnarglėjęs. Sakau, išdidžiam būt netrukdo. Į paviljoną ateina kitas vyriškis, prisėda šalia, pasisveikina ir pirmajam iš didelio makulatūros šūsnio (pravdos ir Skalvijos programėlės) duoda programėlę, vėliau antrą. Pirmasis klausia, ar čia kaimynams? Jam atsako, kad taip. Pirmasis patikina, kad jis atsakingas, perduos. Antrasis pasiūlo dar vieną makulatūros leidinuką.
Aplinkiniai kažko juokiasi.
Ir atvažiuoja ketvirtukas. Lygiai po trijų minučių.
Man padėkoja ir šiaip ramiau širdy. Nenuvyliau žmogaus vis dėlto.

Tada važiuoju namo.

Bet jei rimtai, tai jau tampa nuolatine mano būsena. Per pamoką klykiu "juk apie tai būtų galima filmą sukurti!" ir man atsako "taip, būtų." Persirenginėju po pamokų, po papildomos matematikos ir galvoju, kad apie Mačernį irgi būtų galima filmą sukti. Apie matematikos mokytoją, kuriam reikėjo filosofines knygas rašyti ar bent jau kokiu aktorium būti, taip žavingai jis dešimt minučių tau gali kalbėti apie ką nors. Bet kalba gražiai. Ir tauriai. Šįkart man pasakojo apie laisvę, laisvę nuo tiesaus kelio, dar apie tai, kad būnant stipresniu kitą reikia ne menkinti, kad jaustumeis dar didesniu, bet parodyti jam jo stiprybes. Kad gražūs mes esame tuo, kuo esame kitokie nuo kitų ir jei gyvenime sugebame sujungti savo jėgas... na, žodžiu, kalbėjo ilgai, bet tauriai ir gražiai.
O vakar per mišias (kai gal ir ne veltui buvau išgrūsta į pirmą eilę, bent pamokslo klausiaus) Lionginas šnekėjo apie mus kaip apie šiandienos išminčius, kurie seka žvaigžde. Ir anie trys išminčiai, pranykus žvaigždei, klausė kitų kelio, jiems jį parodė ir žvaigždė vėl suspindo danguje, vesdama Dievop.

Anksčiau (o gal ir dabar) labai bijojau suabejoti. Nes atrodo, kad jei kažkuo tiki, net abejotina abejonė, kuri tuoj išnyksta, viską griauna ir "daugiau nebebus kaip anksčiau". Ir viskas žuvę.
Bet sako, žvaigždė kartais irgi užgęsta.

Išlipu iš troleibuso, pakeliu akis į dangų, o tame tobulos spalvos danguje šviečia tobulas mėnulis, aplink tas tobulas šaltis ir aš vėl... et, prisipažįstu... puoliau euforijon (:

Geras tas filmas, kur šiandien žiūrėjom. O vienoje vietoje nusprendžiau, kad Kunderos "Tapatumas" yra nuostabi knyga, nes porą kartų per pastarąsias dvi savaites, o šiandien per filmą ir vėl pagalvojau, kad viskas būten taip, taip, taip ir būna. Tarsi sapne, atrodo, atsibusi ir viskas išnyks. Išnyks.
Bet niekas neišnyksta. Išnykimo iliuzija, tokia pati, kaip ir sapno.

Ir gyvenimas yra pati gražiausia tikrovė ir apgavystė, primenanti filmą.

Adolf Hitler Campbell

Iš pradžių, pasinaudosiu proga pasveikinti sulaukus 2009 metų. Ir Brunono nužudymo tūkstanties metų sukakties.

Michael Tomasky, amerikietiškojo "The Guardian" redaktorius paskelbė savo 19 didžiausių nevykėlių amerikiečių sąrašą. 15 vietą jis skiria vienai porai, kuri:

15 Heath and Deborah Campbell. You know, the parents who named their son Adolf Hitler Campbell. Nuff said.

Kraupoka, ar ne? Bet tai, kas pastūmėjo mane paminėti šiuos žmones savo dienorašty, yra ne to vargšiuko vardas, bet jo pavardė. Esat skaitę Kurto Vonneguto "Motina naktis"? Ne? Pagrindinis knygos veikėjas, kuris pasakoja savo gyvenimo istoriją ir tai sudaro visą knygos siužetą, yra buvęs įtaigus vokiečių propagandinių radijo laidų vedėjas ir iš pažiūros užkietėjęs nacis, o išties slaptas amerikiečių agentas vardu Howard W. Campbell. Ir kai tai prisimeni, žodžiai "Adolf Hitler Campbell" skamba trigubai vonnegutiškai (:

Tegu ilsisi jis ramybėje.
Vonnegutas, žinoma.

Trečia vieta skiriama Bush'ui, o antroji - Sarah Palin.
Plačiau: http://www.guardian.co.uk/commentisfree/2008/dec/31/usa-palin-barack