Pranešimai
2010.06.02
Tai kuo tada esi geresnis už juos? Niekuo. Tiesiog tau labiau pasisekė. Ir visi tie dalykai, kuriais man pasisekė labiau, bent didžiąja dalimi yra ne mano nuopelnas. Jie man duoti. Ir tai nėra blogai, jog mums duota ne lygiai to paties, ne. Tik tuo, ką turi, reikia pasinaudoti, kad galėtum padėti tam mažiau gavusiam (to kažko) Broliui, o ne grožėtis sau pačiam (būtent apie tai, manau, kalbama pasakojime apie talentus, o ne apie pinigų investavimo į rinkas teisingumą, dievaži). Bet tam, kad pasinaudotum, iš pradžių turi suvokti. Ačiū Tau, Dieve, už tai, jog davei man mano šeimą, namus, kuriuose visuomet bus maisto ir batų (kad nereikėtų vaikščioti su polietileniniais maišeliais ant kojų). Už mokyklą (ir dar kokią!), už akis, kojas ir rankas (kaip dainuoja Kaušpėdas dainoje savo dukrai, "gavai neblogą palikimą - rankas, akis, širdies plaikimą").
Skamba banaliai, ar ne? Visados negalėdavau pakęsti visų tų maldelių "Dieve, padėk skurstantiems Afrikos vaikams, kurie badauja, skirtingai nei mes, sotūs, aprengti ir (ne)laimingi, sėdintys šitoje šiltoje koplyčioje". "Tai tu, žmogau, pats eik, velniai rautų, ir padėk", galvodavau. Bet štai dabar pati kalbu kažką labai panašaus. Yra skirtumas tarp žinojimo, kad kažkam kažkur yra blogai, ir suvokimo, jog blogai yra žmogui šalia pat. Tada ir supranti, kad lygiai taip pat blogai kitą kartą gali atsitikti ir pačiam. Todėl ir esi dėkingas. Todėl ir padedi. Stengies padėti. Nebūtina skristi į Afriką. Net Unicef atvirukų pirkti nebūtina (nors galima, nedraudžiu).
Taigi, žinojimą nuo suvokimo skiria asmeninė patirtis. Suvokimui asmeninė patirtis būtina kaip ir laimei bei tikėjimui. To neįmanoma išmokti ("Koks jūsų laimingo gyvenimo receptas?"), neįmanoma išmokyti, bet galima daryti palankias sąlygas patyrimui. O ženklus galima skaityti arba ne. Pasirinkimo laisvė. Tik perskaitytas ženklas įgyja prasmę ir tampa Kalba.
Taip, teigdama bet kokios asmeninės patirties subjektyvumą, kartu sakau ir tai, jog visas Dievo Kalbos interpretavimas yra grynai subjektyvus reikalas.
Keista. Kuo stipriau tikiu Dievu, tuo aiškiau jaučiu savy ir Dievo neegzistavimo abjonę. Tiksliau gal, visiškai kitokio Dievo egzistavimo abejonę. Iki Kairų tokios išvis nebuvau patyrusi. Keista.
Ir kita ištrauka:
2010.06.03
Man, kaip ir filme kalbintam Juliui Sasnauskui, nesvetima laisvės kaip žmogaus žmogiškumo esmės idėja. Tačiau prieš kokią savaitę būtent žmogaus laisvės klausimas man nedavė ramybės. Prieš porą dienų aš įsitikinau (ir rašiau apie tai tam pačiam dienorašty, tik dabar nepateiksiu, Ug. pas.), jog "Dievas išlaisvina, nes myli", visgi kai kas toje istorijoje man lieka neaišku. Suprantu, jog Šėtoną turiu priimti kaip būtiną salygą mano laisvei (dėl to ji ir sunki - niekas nebeapsaugo nuo klaidų), tačiau man įdomu, ar Dievas ir jį sukūrė (juk jis padarė tai sąmoningai, tiesa?) dėl jo paties, ar dėl žmogaus laisvės? Ar sodindamas Pažinimo Medį (sąlygą sugundymui), ar kurdamas Adomą Dievas jau žinojo, ar jau planavo žmogaus valią rinktis? "Viešpatie, Tu viską žinai..." Tai kodėl tada Dievas supyko vakare atėjęs į Rojaus sodą?
Bet dabar man aiškus gundymo ir laisvės ryšys. Velnias gundo laisve ("Jūs tapsite panašūs į Dievą, pažinsite gera ir bloga"), bet nesudaro pilno tos laisvės vaizdo (pažinsite bloga ir jau visuomet gyvensite šalia to blogio žinodami jį, o jis žinos jus). Devinto dešimtmečio lietuviai, suvilioti laisvės lozungų, bet nesupratę, kokios atsakomybės ir rizikos sau reikalauja. Atrodo, tarytum Dievo įsakymai ir nurodymai mus varžytų, todėl jų laužymas vestų į laisvę. Bet juk taip nėra, kažkaip priešingai. Pats pasirinkimas vyksta ne tarp laisvės rinktis ir prievolės sekti nurodymus (tai kvaila - juk pats pasirinkimas rodo laisvę), bet tarp to, kuris tave myli, ir to, kuris niekuomet nepasakys tiesos iki galo, naudos tave savo tikslui naikinti. Išvis, šėtono motyvai kažkokie neaiškūs Naikinti? O kas jam iš to?
Nežinia. Geriau grįžkim prie Ievos ir Adomo - o ar jie turėjo pasirinkimą? Vargu bau, pasakė gyvatė valgyt obuolį, tai ir valgė. Ieva neturėjo galimybės susiprotėti jog tai Dievo uždrausta, ar ne? Tai kodėl tada Dievas supyko, vakare atėjęs į Rojaus sodą?
