Vietoj nekrologo bitei, sėdėjimo namie entuziazmas ir dar truputį demagogijos.

Banga numirė. Tegyvuoja fb.

Tačiau mintis perkelti dienoraštį į facebook man visą laiką prilygo moralinei savižudybei, todėl ir pritilau porai mėnesių.

Bet šiandien susirgusi sėdžiu namie (dažna priežastis parašyti naują įrašą), dargi prisnigo, tai ir rašau.

Neturėjau daugiau kam, tai ir paskambinau.

Neturėjau ką daugiau veikti, tai ir paskambinau.

Neturėjau daugiau kur dėtis, tai ir paskambinau.

Nejučia užkliudžiau tamsoje varpo virvę, tai ir paskambinau, skambinau.

Rimvydas Stankevičius.

Tai ir rašau, nes vėl prisiminiau smagumų ieškojimo dėsnį.

Anksčiau, kalbant apie sąžinę, pagrindinė problema, ties kuria koncentruodavausi, būdavo „kaip ją išgirsti“, o šiandien supratau, kad aš nebežinau, sąžinė ten ar ne sąžinė, tada neaišku, tas poelgis geras ar nelabai. Ir pradedi plėšytis, daryti tai, kas smagu ir mėgautis ar susilaikyti.

Išties, gal ir lengva būti asketu, tada viskas labai paprasta, viską apsibrėži pagal vieną principą ir juo vadovaudamasis darai sprendimus, bet akivaizdu, jis negali būti teisingas visuomet.

(Užtat vadovaujantis tokia demagogija tą pačią sąžinę gali nutildyti tada, kai neverta.)

Tai štai kur klausimas, kaip jausti ribą?

Kuo daugiau galvoju, tuo labiau susipainioju.

„Įdomu, tai ir skaitau, patinka, tai ir žaviuosi“, velniai griebtų, kam aš taip save varžau ir atleist nesugebu, viskas atrodo gerai gerai, ligi nelieku viena su savimi.

Apskritai, ar įmanoma nustoti savim baisėtis taip, kaip kad esame linkę baisėtis kitais? Gal iš tiesų, atleisk (kitiems ir sau) ir tau bus atleista (bent jau tavęs paties)?

Bet nesupraskit neteisingai, gyvenu aš labai gerai. Gi Kalėdos artėja (nors rytinis sniegas beveik nutirpo), atsikėliau dvyliktą dienos (kai atėjo močiutė ir paklausė, kodėl aš vis dar miegu, na, aš nustebau ganėtinai, o paskui nustebau antrą kartą, nes visai nesitikėjau, kad jau vidudienis) ir pasijutau kaip per žiemos atostogas, ligos nejaučiu, laipsnių viso labo 37, o Abaris siūlo „intensyviai gydytis“.

Ir šiaip, labai gražus ruduo. Kai už lango.

P.s. O dabar skaitykit mane ir komentuokit, jei norit sulaukti kito įrašo. Ir ne po pusmečio. Nors nepažadu, žinoma :)

Pelkių vandenis raudonu vynu

Ar tai balsfemija (šventvagystė), jei Kristus paplos per petį kaukui ir pelkių vandenis pavers raudonu vynu? Arba laumė nušluostys kasomis aplytą Jo veidą? Manau, kad ir šitaip galima spręsti. Spręsti? Nejau formujasi eilėraštis, kurio seniai laukiu?
Bet kodėl šalia girdžiu juodąjį graikišką chorą? Negrių juokas - džiunglių tamtamai. Negrių juokas - Elenos kumščių dūžiai į užrakintas duris. Dieve, mano Dieve, kuris esi manyje, aš ją myliu! Tegaliu kartoti nukartotus žodžius. Aš ją myliu, myliu, myliu, myliu. Aš ją, Eleną, myliu. Stanley, kur tu? Stanley, matai, esu sentimentalus kaip senmergė. Bet neiššoksiu pro langą. Bijau mirties, Stanley.
Antanas Škėma „Balta drobulė“

Ne, aš nežinau, kas yra absurdo žmogus. Antanas, žinoma, cinikas, nebematantis kelio ir praradęs viltį, bet man liežuvis neapsiverčia pavadinti jį absurdo žmogum.

Kur giria žaliuoja, ten mano namai.

Prieš metus, liepos pirmą (aš apie tai rašiau) buvau Vingio parke, dar ten buvo Morricone su savo orkestru, Jauna Muzika ir tobulai graži diena. Kai Morricone orkestras baigė, Augustinas su savo choru skyrė jiems „Kur giria žaliuoja“ ir buvo labai labai gražu mums su tėvais po truputį slenkant iš Vingio parko.

Šiandien ten pat mūsų repeticijos beveik pradžioje ant dirigento pakylos užlipo Romualdas Gražinis, pasakė: „jei lietus. Jei lietus, tai lietuvis negali neuždainuoti“ (ar kažkaip panašiai, jei prisimeni tikslesnį variantą, pasakyk).

Ir tada prasidėjo.
Meilės Tėvynei diena.

O po repeticijos su choristais nusgavome iki filharmonijos ir penkias valandas sėdėjome chorų, labai kietų lietuvių chorų (pasveikinkim vieni kitus, nes tuo mes tikrai galime didžiuotis!) koncerte ir jausmas toks, tarsi sėdėtum kur užusieny per kokį festivalį su savo choru ir kaifuotum nuo viso to grožio.
Galiausiai Jauna Muzika padainavo, sulig ja koncertas pasibaigė, tada beveik visi chorai suėjo į sceną, tada atsistojo likę žiūrovai ir tada sugiedojom Tautišką Giesmę. O tada kažkas nuėjo prie fortepijono ir padavė naują toną.

Kaip ir prieš metus, paskutinis skambėjęs kūrinys buvo „Kur giria žaliuoja“ ir dar niekada aš nedainavau tos dainos taip nuoširdžiai, kiekvieno žodžio. Ir nors tada neverkiau, dabar akyse ašaros kaupiasi. Ir nežinau, kuriuos žodžius parinkti pavadinimui, nes jie visi tokie galingi ir tikri, bet tikriausiai rašysiu tuos pačius, kaip ir aną kartą. Ten mano namai. Ten mano namai. Čia mano namai. Ir visa kita kyla iš to.

Kai pasibaigė, Ieva pasakė: „dar niekada nesijaučiau tokia visko dalimi“.

Ir taip, ji išties atėjo. Dainų šventė, laikas, kai galime išties pasijausti drauge.
Ir vasara atėjo kartu su ja.


P.s. Todėl aš tikiu, kad liepos 5d. 21h jūs Kudirkos Tautišką Giemsę giedosit kartu su visais.

Pavadink savo dviratį Patriku.

Patriku. Nes gražus vardas. Truputį kaip "padrikas", bet dviratis juk neužaugs ir neprimuš, ar ne? O be to, šiandien aš dar skaičiau senų kino atostogų žurnaliuką apie Holivudo kiną, ten, žinoma, daug rašė apie žvaigždes. Taip pat, šiandien buvo taip karšta, kad visai pavydu pasidaro pagalvojus apie mirkstančius prie jūrų ežerų. Pavyzdžiui, mamą ir sesę, kurios važiavo prie Balžio(!), bet sesė sakė, kad jai vanduo buvo per šaltas, dėl to ji nesimaudė. Užtat mes šiandien padarėm beveik reidą po Pilies gatvės ledaines. Iš pradžių toj vis dar beveik naujoj itališkoj kavinėj prie Signatarų Namų valgiau neaiškių geltonų (lyg ir karamelinių) ledų su šokolado gabaliukais, tada patraukėm tiesiai į Soprano, kur jamiau tų fainų "Cassata" sicilietiškai ledų (jie irgi nelabai aiškūs, bet juose buvo vaisių ir riešutų gabaliukų ir šiaip jie tokie cukatiniai buvo, kartą Ieva net keitėsi su manim savo brangią Koffeinno kavą į juos). O tada atėjo lietus, aš priėmiau jį kaip Dainų Šventės pranašą, tada grįžau namo ir oro temperatūra, sakė, nukrito dešimčia laipsnių. Net ir be Patriko. Taip pat šiandien blusų turguj Mokytojų Namų kiemely pirkau Vytauto Mačernio (poetas) knygutę už keturis litus. Grįžusi namo skambinau Juozui Mačerniui (matematikos mokytojas). Ir pagalvojau, kad vienas iš Mokytojo požymių, matyt, yra tai, kad jautiesi jam skolingas lig grabo lentos. Nes kad ir kaip besistengtum, vis lieki durnas ir žioplas, o jis, rodos, kiaurai permato tavo didžiausias ydas ir vylius. Kada nors, kai būsiu kieta it Kundera, galėsiu paplėtot tą mokinio-mokytojo dėkingumo, tačiau kartu ir kaltės, ryšį. Įdomu, ar apaštalai irgi jautėsi skolingi Jėzui? Mano tėtis vis kartoja tą iš graikų mitologijos paimtą mintį, kad "sūnus privalo nužudyti savo tėvą". Ar ir mokinys privalo pranokti savo Mokytoją, kad jo darbas įgautų prasmę? O gal čia tik durnas vakarietiškas požiūris, gaminant absoliučiai nereikalingus baubus. Susipainiojau. Visgi yra šaunu, kai turi galimybę turėti tų Mokytojų iš didžiosios M. Protas yra vertas tiek, kiek jis tarnauja meilei. Čia ne į temą, bet Exupery iš esmės kietas. Bet vardas Antuanas tau tikriausiai nepatiks :)

Pasitikrink paštą, ten pakvipo laišku, dabar tu žinai, dabar viskas aišku.

Kažkada pernai balandį sėdėjom mes su Monika po medeliu Bernardinų Sode, vyko "Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" (VEKS) renginys "Vaikų kūrybos festivalis" ir mes rašėm laiškus, kuriuos VEKS žadėjo nemokamai nusiųsti adresatams lygiai po metų. 
Šiandien savo pašto dėžutėje radau du laiškus: vieną gražų iš Monikos ir kitą iš savęs. Jis prasideda daugmaž taip: 

Labas Ugne, 
tu skaitai šį laišką po daugiau nei metų, nes VEKS jo neišsiuntė laiku.

Tačiau kiti sakiniai ne tokie teisingi, linksmi ir taiklūs: 

Tikiuosi, išsipildė tai, apie ką svajojai prieš metus: . 
Išties, aš daug iš tavęs tikiuosi ir daug vilčių puoselėju.

Žinot, liūdna truputį. Aš prieš metus buvusią Ugnę, pasirodo, pasiunčiau visiškai velniop visiškai neatsižvelgdama į jos norus ir absoliučiai neišpildydama jos lūkesčių. Man truputį gėda prieš ją... Ar bent liūdna. 
Žinoma, ji irgi šauni, tokia, naivi su savo reiklumu. Įdomu, ar bent šiandien aš suprasčiau, kiek reikalauti iš žmogaus, o juo labiau savęs, yra realu? 

Bet šiaip jau laiškai sau yra kietas daiktas. Jeigu šiemet Vaikų Kūrybos Festivalis darytų panašų dalyką, rašyčiau sau ir vėl. Ir kitiems rašyčiau, gauti laišką iš kito žymiai smagiau nei iš savęs. Apskritai rašyt yra smagu, tad galit man parašyt savo adresus ir galbūt viltis... :) 

Švinta tavo akyse

O vis dėlto. 
Manau, kad nenoriu į NMA sesiją. Tai yra, labiau nooooriu choro, noriu abiejų Dainų švenčių ir visų repeticijų, noriu Joninių Zarasuose ir Tebūnie Nakties, galbūt Santaros-Šviesos (berods, tuo metu vyks) ir šiaip va, sunku, žinoma, būtų atsisakyti dviejų savaičių Nidoje, todėl jūs pažadėkit, kad užimsit mane kokia smagia veikla ir neleisit liūdėt namuose :) 

- Na va, reikėjo apie mane pagalvoti. 
- Tai ir pagalvojau. Kai namo grįžau. 
- Tai anksčiau reikėjo. 
- Bet visgi pagalvojau.

O vis dėlto. 
Mane jau nervina, kai kaskart pastebima, kaip kvailai aš pasielgiau nesekdama kai kurių savo kartos žmonių pavyzdžiu ir negrūsdama į savo kitų metų tvarkaraštį visų gamtamokslių A lygiu. Žinoma, aš vis dar suvokiu, kaip kvaila yra sakyti, kad kažkas kitas elgiasi kvailai, nes jis savo asmeninių pasirinkimų nedaro tokių, kokius kad tu darai ar mano, kad darytų esant tokiom sąlygom, bet tai nervina ir tiek. Kažkaip nesu aš kantri pastaruoju metu. 

O vis dėlto. 
Kurią čia dieną važiavau troleibusu namo ir galvojau, kad, na, o kokią tu, žmogau, nuodėmingas žemės kirmine, turi teisę jaustis laimingu? Jei darai klaidų ir skaudini kitus, kaip pats gali šviesiom akim žvelgt į tą žydrą dangų? 
Bet matai, man dėl to, kad tu jauti kaltę, geriau nebus. Nebent savimeilę patenkinsiu, bet nieko daugiau. 
Svarbiau yra tai, kad padaryta žala būtų atlyginta. Taigi, svarbu yra jausti atsakomybę už savo darbus ir jų pasekmes, o kaltę palieku nuošaly, nes ji išties trukdo jaustis laimingu ir jausti teisę tokiu būti. 
Ir pabandyk tu man įrodyti, jog atsakomybės jausmą sukelia hormonas ar kokia cheminė reakcija :) 
(tuo aš ir žmogus, ne robotas ir ne gyvūnas!) 

O vis dėlto, ana savaitė buvo puiki su daaaaug kultūrinimosi. Nueikit kada nors į "Vabzdžių dresuotoją", nes tai fainas filmas. Apie Starevičių, lėlinės ir apskritai animacijos pradininką. 
Ir šį ketvirtadienį yra nachaliavas Berlyno Katedros choro koncertas bernardinuose. 
Ir Gegužės 28d. kažkur Literatų gatvėje atidengs lentą Šamanui ir Remiui atminti, koncertuos DR trio, kitų nežinau. 

O vis dėlto, laukiu Dainų Šventės, myliu savo chorą ir mokyklą. 
(Įdomu, kiek procentaliai mano dienoraščių įrašų pasibaigia meilės prisipažinimais kažkam? :) )

Smagumų ieškojimo dėsnis

Ji patarė Vasariui linksmai gyventi ir vadovautis smagumų ieškojimo dėsniu. Jis būtų sau taręs: įdomu, tai ir skaitau, patinka, tai ir žaviuosi. Galimas daiktas, kad, taip nusiteikęs, jis ilgainiui būtų tapęs kanauninku arba prelatu, o drauge gal ir dideliu poetu. Bet jis įkurdino savo sąžinėj rūstų teisęją - idealą.

Vincas Mykolaitis - Putinas „Altorių šešėly“

Štai ko man šiandien trūksta.
Kita vertus, Vasario likimas juk susiklostė žymiai įdomiau ir, tikriausiai, laimingiau nei tuo atveju, jei jis būtų idealo troškulį numarinęs dar tuo metu?

Šventėms praėjus

Pirmas kartas, kai šeštadienį suvokiau, jog "wow, šiandien juk valentynkė" buvo apie trečią valandą dienos, gurkšnojant termosinę arbatą kažkur litexpo parodų centre. Vėliau labai mieli berniukai prie Submarino durų, kurių kiekvienas laikė po rožę vienoj rankoj ir cigaretę kitoj, palinkėjo mums "gerų švenčių", tarsi tai būtų Kalėdos.

Taip, graudu (:

Tuo mano šįmetinė Valentino dienos patirtis ir būtų pasibaigusi (ne, tai nėra graudu, ne tai), bet tik ką nuėjus į alfą netyčiom užklydau apklausą, kurios rezultatai atrodė taip:

Nu taaaaaaaip, gal įsimylėjėliai neatlieka alfa.lt apklausų, bet aš vis dėlto manau, kad jei 58% atsako, kad jie nieko nepirko, tai tikriausiai reiškia, kad bent apie pusė apklaustųjų nelaiko šios šventės (šventės?) itin reikšminga. Arba, laiko nereikšiminga.

Ir kita vertus, kartais truputį gaila žiūrėti į tuos, kurie Valentino proga nusprendžia, kad "būti vienam" tai "būti liūdnam ir padūsauti truputį". Todėl, ar tikrai komerciškai apsimoka rengti didelį Valentino vajų ir ar masė tų, kuriems Valentino diena atrodo proga turėti suš.iktą nuotaiką, nėra per didelė kaina?

Atsiprašau, kad dienoraštis ne apie Vasario 16-ąją, sveikinu visus ir... Nežinau, noris būti optimistiškai ir šviesiai žvelgt į ateitį (: Sako, amerikos lietuviai parems Kauno "Žalgirį". O kas parems Vilniaus?

Tikriausiai vis dėlto būna patirčių, kurios keičia tave iš esmės. Gal ne keičia, bet it cheminė reakcija užfiksuoja tavy idėją, taisyklę ar mintį, nuotaiką, šiuo atveju - meilę gyvenimui.
Ir aš negaliu pasakyti, kada viskas prasidėjo, dėl ko ir kam turėčiau būti dėkinga, atėjo pamažu, o dabar aš jaučiu, kaip man lengva būti laimingai iš niekur ir dėkoti Dievui kas vakarą. Ir taip gera, kad aš ir vėl galiu verkti, kai būna liūdna arba gražu arba liūdna ir gražu.

Ir man ramu dėl savęs. Gal ir ne visai tiesa, bet dabar ramu. Viskas kada nors vistiek bus gerai (:

Šiandien pabaigiau Exupéry Karo Lakūną. Keista buvo skaitant atpažinti tėčio citatas ir galiausiai pradėjau po truputį suvokti, ką jis turėdavo omeny, kai sakydavo, kad viltis yra "tarsi lemputė, kuri parodo, ar jauti atsakomybę".
Arba, kai nuolatos kalbėdavo apie akmenis ir Žmogų-Kūrėją, kuris akmenų krūvoje mato Katedrą ir tą, kuris jau rūpinasi zakristijono vieta Katedroje.
Ir tai tikriausiai gražiausia knyga, kurią kada esu skaičiusi. Jau baiginėdama pradėjau lyginti ją su Hesses "Sidharta" - tai knyga, kuri rodo ir įkvepia, kokiu keliu reikia eiti. Exupéry kalba palyginimais, kurie man primena Bibliją ir ne be reikalo tikriausiai (:

Bet lyginti Exupéry su Biblija tikriausiai būtų jau pernelyg profaniška, tad...


Skambės lėkštai, žinoma, bet negaliu neparašyti,
myliu ir ačiū, kad išmokėte mylėti (:

Jeigu dykumoje išlaisvinsiu žmogų, kuris niekur nesiveržia, ką jam duoda laisvė? Laisvė reikalinga tam, kuris ko nors siekia. Dykumos žmogaus neišlaisvinsi, neišmokęs jo jausti troškulio ir nenurodęs jam kelio į šulinį. Tuomet jį apims siekimai, kurie jo veiksmams suteiks prasmę. Beprasmiška išlaisvinti akmenį, jei nėra traukos jėgos. Nes išlaisvintas akmuo nepajudės iš vietos.

Mano civilizacija siekė pagrįsti žmonių santykius visuomenėje Žmogaus kultu - Žmogaus, pranokusio atskirą asmenybę, - kad kiekvienas elgtųsi su savim ir su savo artimu, ne aklai paklusdamas skruzdėlyno gyvenimo taisyklėms, o vedamas meilės jausmo.

Neregimu keliu traukos jėga išlaisvina akmenį. Neregima meilės jėga išlaisvina žmogų. Mano civilizacija stengėsi paversti žmones vieno valdovo Pasiuntiniais. Indivias, jos akimis žiūrint, buvo kažkokios aukštesnės būtybės valios pasireiškimas. Ji skatino nevaržomą ja tarpimą, suteikė laisvę kilti ten, kur jį veda traukos jėga.

Antoine de Saint-Exupéry, "Karo lakūnas", XXVI skyrius

Palaiminti neperšantys savos tiesos, nes niekas nėra teisus, arba visi teisūs.

Landsbergiuko muziką, filmus ir poeziją gali mėgti arba nemėgti, ant jo tėvo gausiai varyti arba išdidžiai nešioti atšvaitą su jo vardu, bet reikia pripažinti, kad Vytautas V. Landsbergis - intelektualus žmogus.

http://www.alfa.lt/straipsnis/10248342/?Visi.teisus=2009-01-24_07-00

Ir ligi jis neprieina prie sprendimų siūlymo (žinoma, tai padaryti jis turi, kad įrodytų tai, ką pats rašo) aš pilnai su juo sutinku.O vėliau tenka pačiai pasidaryti išvadą: "viskas ne taip paprasta, ar ne?.."

Kur giria žaliuoja, ten mano namai

Šiandien buvo choras.
Dainavom Čiurlionio "De Profundis" ir dar daug visko, taip pat kai ką iš Dainų Šventės programos. O Dainų Šventės programoje yra viena tokia Artūro Noviko išplėtota lietuvių liaudies sutartinė, bet taip gražiai gražiai ir tik taip, kaip dainų šventėms gali būti sukurti kūriniai.
Mes dainavom ir aš beveik galėjau užuosti tą vasarinio lietaus kvapą ir jausti permirkusius drabužius. Prisiminiau tuos polietileninius plosčiukus ir įsivaizdavau tą didelę didelę minią Vingio parko estradoje, mėgstančią daryti bangas, linguojančią pagal įdomaus berniuko apačioje judesius ir alpstančią (arba verčiančią alpti, čia jau nuo lyties priklauso) nuo Krantų Nemunėlio. Ir net graudu beveik pasidarė.

Dar prisiminiau, kaip išėjau iš Liepaičių ir supratau, kad man reikia kokio choro, nes aš nenoriu atsisveikinti su dainų šventėmis.
Paskui supratau, kad man choro reikia ne tik dėl to, gal ir iš karto tai žinojau, bet užtat priežastis kokia romantiška.

Ir išvis, kelinta man čia bus dainų šventė? Ketvirta? Velnias, kaip greit laikas bėga, kaip greit.

Dabar klausausi Alinos Orlovos ir prisimenu, kaip tąkart ankstų rytą Taline po autobuse praleistos beveik nemiegotos nakties stovėjom prie autobuso, mano mp3 leido Orlovą ir man nuo jos buvo taip linksma ir jaučiaus tokia energinga, kad net bėgau krosiuką aplink autobusą.
Juk greit laikas bėga, ar ne?

Labanakt, mieli, iki susitikimo Dainų Šventėje!

Apie žmones ir brolius.

Prislopau aš kažkaip su dienoraščių rašymais. Gal ir gerai, nes pačiai net keista buvo (:
Šiaip jau ne kartą norėjau sėst ir rašyt dieniko. Apie kelionę į Daugpilį, apie "štai čia yra tipiško devintuko pavyzdys. Sėskis." - Rimos Razmienės komentaras po mano deklamuoto eilėraščio; apie tai, kad brolis vėl išsikraustė ir tą vakarą, kai jis išėjo, net beveik liūdna pasidarė; apie tą keistąjį penktadienį, kai vėl pasijutau įsukta į istoriją, kur sapnuoji labiau svetimus nei savo sapnus, o kiekvienas žodis įgauna milžinišką prasmę; galų gale apie biologiją ir šiaip apie gyvenimą, bet kažkaip...

O šiandien žiūrėjau laidą, kurioje kalbėjo Birutė Mar. Ji sakė:

"Kiekvienas žmogus yra ne tavo priešas, o brolis."

Tai tą ir norėjau parašyti.

Gražiausia tikrovė ir apgavystė

"Kinas yra gražiausia apgavystė gyvenime" rašo Skalvija ir autorystę priskiria Jean Luc Godard. Nemėgstu aš Godardo, prieštarausiu ir tai minčiai. Nes viskas taip tikra. Tikra. Labai tikra. Taip tikra, kad išėjęs iš seanso pasijunti, lyg gyventum filme. Ir ne bet kokiam, siurrealistiniame. Na, blogiausiu atveju, jei ne filme, tai bent Erlicko novelėj.
Stoviu stotelėj, žiūriu priekin troleibuso ir šąlu. Paviljone sėdintis vyras manęs kažko paklausia, neišgirstu. Perklausiu. Ir antrą kartą. Jis klausia, ar aš, pasinaudodama telekineze, neišburčiau ketvirtuko. Taip op ir išdygtų ketvirtukas tiesiai prieš stotelę. Aš protinga, iš anksto persiskaitau troleibusų, atsiprašau, vielabraukių tvarkaraščius, todėl atsakau, kad tuoj, po trijų minučių. Jis skundžiasi, kad šalta, o jis laukia, nori namo grįžti. Aš pritariu, kad šalta, sakau, jog irgi ketvirtuko laukiu (todėl ir įtariau smarkiai, kad jis pats kokiom telekinezėm naudojasi, aš būčiau visai nieko prieš, jei man kas išburtų ketvirtuką). Klausia, ar negali ta telekinezė greičiau suveikti, sakau, kad ne, nes šalta. Sako jooo, aš dar ir apsisnarglėjau, o galvojau, išdidus grįšiu namo. Sakau, kas trukdo? Sako, taigi va, apsisnarglėjęs. Sakau, išdidžiam būt netrukdo. Į paviljoną ateina kitas vyriškis, prisėda šalia, pasisveikina ir pirmajam iš didelio makulatūros šūsnio (pravdos ir Skalvijos programėlės) duoda programėlę, vėliau antrą. Pirmasis klausia, ar čia kaimynams? Jam atsako, kad taip. Pirmasis patikina, kad jis atsakingas, perduos. Antrasis pasiūlo dar vieną makulatūros leidinuką.
Aplinkiniai kažko juokiasi.
Ir atvažiuoja ketvirtukas. Lygiai po trijų minučių.
Man padėkoja ir šiaip ramiau širdy. Nenuvyliau žmogaus vis dėlto.

Tada važiuoju namo.

Bet jei rimtai, tai jau tampa nuolatine mano būsena. Per pamoką klykiu "juk apie tai būtų galima filmą sukurti!" ir man atsako "taip, būtų." Persirenginėju po pamokų, po papildomos matematikos ir galvoju, kad apie Mačernį irgi būtų galima filmą sukti. Apie matematikos mokytoją, kuriam reikėjo filosofines knygas rašyti ar bent jau kokiu aktorium būti, taip žavingai jis dešimt minučių tau gali kalbėti apie ką nors. Bet kalba gražiai. Ir tauriai. Šįkart man pasakojo apie laisvę, laisvę nuo tiesaus kelio, dar apie tai, kad būnant stipresniu kitą reikia ne menkinti, kad jaustumeis dar didesniu, bet parodyti jam jo stiprybes. Kad gražūs mes esame tuo, kuo esame kitokie nuo kitų ir jei gyvenime sugebame sujungti savo jėgas... na, žodžiu, kalbėjo ilgai, bet tauriai ir gražiai.
O vakar per mišias (kai gal ir ne veltui buvau išgrūsta į pirmą eilę, bent pamokslo klausiaus) Lionginas šnekėjo apie mus kaip apie šiandienos išminčius, kurie seka žvaigžde. Ir anie trys išminčiai, pranykus žvaigždei, klausė kitų kelio, jiems jį parodė ir žvaigždė vėl suspindo danguje, vesdama Dievop.

Anksčiau (o gal ir dabar) labai bijojau suabejoti. Nes atrodo, kad jei kažkuo tiki, net abejotina abejonė, kuri tuoj išnyksta, viską griauna ir "daugiau nebebus kaip anksčiau". Ir viskas žuvę.
Bet sako, žvaigždė kartais irgi užgęsta.

Išlipu iš troleibuso, pakeliu akis į dangų, o tame tobulos spalvos danguje šviečia tobulas mėnulis, aplink tas tobulas šaltis ir aš vėl... et, prisipažįstu... puoliau euforijon (:

Geras tas filmas, kur šiandien žiūrėjom. O vienoje vietoje nusprendžiau, kad Kunderos "Tapatumas" yra nuostabi knyga, nes porą kartų per pastarąsias dvi savaites, o šiandien per filmą ir vėl pagalvojau, kad viskas būten taip, taip, taip ir būna. Tarsi sapne, atrodo, atsibusi ir viskas išnyks. Išnyks.
Bet niekas neišnyksta. Išnykimo iliuzija, tokia pati, kaip ir sapno.

Ir gyvenimas yra pati gražiausia tikrovė ir apgavystė, primenanti filmą.

Adolf Hitler Campbell

Iš pradžių, pasinaudosiu proga pasveikinti sulaukus 2009 metų. Ir Brunono nužudymo tūkstanties metų sukakties.

Michael Tomasky, amerikietiškojo "The Guardian" redaktorius paskelbė savo 19 didžiausių nevykėlių amerikiečių sąrašą. 15 vietą jis skiria vienai porai, kuri:

15 Heath and Deborah Campbell. You know, the parents who named their son Adolf Hitler Campbell. Nuff said.

Kraupoka, ar ne? Bet tai, kas pastūmėjo mane paminėti šiuos žmones savo dienorašty, yra ne to vargšiuko vardas, bet jo pavardė. Esat skaitę Kurto Vonneguto "Motina naktis"? Ne? Pagrindinis knygos veikėjas, kuris pasakoja savo gyvenimo istoriją ir tai sudaro visą knygos siužetą, yra buvęs įtaigus vokiečių propagandinių radijo laidų vedėjas ir iš pažiūros užkietėjęs nacis, o išties slaptas amerikiečių agentas vardu Howard W. Campbell. Ir kai tai prisimeni, žodžiai "Adolf Hitler Campbell" skamba trigubai vonnegutiškai (:

Tegu ilsisi jis ramybėje.
Vonnegutas, žinoma.

Trečia vieta skiriama Bush'ui, o antroji - Sarah Palin.
Plačiau: http://www.guardian.co.uk/commentisfree/2008/dec/31/usa-palin-barack