Vietoj nekrologo bitei, sėdėjimo namie entuziazmas ir dar truputį demagogijos.

Banga numirė. Tegyvuoja fb.

Tačiau mintis perkelti dienoraštį į facebook man visą laiką prilygo moralinei savižudybei, todėl ir pritilau porai mėnesių.

Bet šiandien susirgusi sėdžiu namie (dažna priežastis parašyti naują įrašą), dargi prisnigo, tai ir rašau.

Neturėjau daugiau kam, tai ir paskambinau.

Neturėjau ką daugiau veikti, tai ir paskambinau.

Neturėjau daugiau kur dėtis, tai ir paskambinau.

Nejučia užkliudžiau tamsoje varpo virvę, tai ir paskambinau, skambinau.

Rimvydas Stankevičius.

Tai ir rašau, nes vėl prisiminiau smagumų ieškojimo dėsnį.

Anksčiau, kalbant apie sąžinę, pagrindinė problema, ties kuria koncentruodavausi, būdavo „kaip ją išgirsti“, o šiandien supratau, kad aš nebežinau, sąžinė ten ar ne sąžinė, tada neaišku, tas poelgis geras ar nelabai. Ir pradedi plėšytis, daryti tai, kas smagu ir mėgautis ar susilaikyti.

Išties, gal ir lengva būti asketu, tada viskas labai paprasta, viską apsibrėži pagal vieną principą ir juo vadovaudamasis darai sprendimus, bet akivaizdu, jis negali būti teisingas visuomet.

(Užtat vadovaujantis tokia demagogija tą pačią sąžinę gali nutildyti tada, kai neverta.)

Tai štai kur klausimas, kaip jausti ribą?

Kuo daugiau galvoju, tuo labiau susipainioju.

„Įdomu, tai ir skaitau, patinka, tai ir žaviuosi“, velniai griebtų, kam aš taip save varžau ir atleist nesugebu, viskas atrodo gerai gerai, ligi nelieku viena su savimi.

Apskritai, ar įmanoma nustoti savim baisėtis taip, kaip kad esame linkę baisėtis kitais? Gal iš tiesų, atleisk (kitiems ir sau) ir tau bus atleista (bent jau tavęs paties)?

Bet nesupraskit neteisingai, gyvenu aš labai gerai. Gi Kalėdos artėja (nors rytinis sniegas beveik nutirpo), atsikėliau dvyliktą dienos (kai atėjo močiutė ir paklausė, kodėl aš vis dar miegu, na, aš nustebau ganėtinai, o paskui nustebau antrą kartą, nes visai nesitikėjau, kad jau vidudienis) ir pasijutau kaip per žiemos atostogas, ligos nejaučiu, laipsnių viso labo 37, o Abaris siūlo „intensyviai gydytis“.

Ir šiaip, labai gražus ruduo. Kai už lango.

P.s. O dabar skaitykit mane ir komentuokit, jei norit sulaukti kito įrašo. Ir ne po pusmečio. Nors nepažadu, žinoma :)