Kažkada pernai balandį sėdėjom mes su Monika po medeliu Bernardinų Sode, vyko "Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" (VEKS) renginys "Vaikų kūrybos festivalis" ir mes rašėm laiškus, kuriuos VEKS žadėjo nemokamai nusiųsti adresatams lygiai po metų.
Šiandien savo pašto dėžutėje radau du laiškus: vieną gražų iš Monikos ir kitą iš savęs. Jis prasideda daugmaž taip:
Labas Ugne,
tu skaitai šį laišką po daugiau nei metų, nes VEKS jo neišsiuntė laiku.
Tačiau kiti sakiniai ne tokie teisingi, linksmi ir taiklūs:
Tikiuosi, išsipildė tai, apie ką svajojai prieš metus: .
Išties, aš daug iš tavęs tikiuosi ir daug vilčių puoselėju.
Žinot, liūdna truputį. Aš prieš metus buvusią Ugnę, pasirodo, pasiunčiau visiškai velniop visiškai neatsižvelgdama į jos norus ir absoliučiai neišpildydama jos lūkesčių. Man truputį gėda prieš ją... Ar bent liūdna.
Žinoma, ji irgi šauni, tokia, naivi su savo reiklumu. Įdomu, ar bent šiandien aš suprasčiau, kiek reikalauti iš žmogaus, o juo labiau savęs, yra realu?
Bet šiaip jau laiškai sau yra kietas daiktas. Jeigu šiemet Vaikų Kūrybos Festivalis darytų panašų dalyką, rašyčiau sau ir vėl. Ir kitiems rašyčiau, gauti laišką iš kito žymiai smagiau nei iš savęs. Apskritai rašyt yra smagu, tad galit man parašyt savo adresus ir galbūt viltis... :)
O vis dėlto.
Manau, kad nenoriu į NMA sesiją. Tai yra, labiau nooooriu choro, noriu abiejų Dainų švenčių ir visų repeticijų, noriu Joninių Zarasuose ir Tebūnie Nakties, galbūt Santaros-Šviesos (berods, tuo metu vyks) ir šiaip va, sunku, žinoma, būtų atsisakyti dviejų savaičių Nidoje, todėl jūs pažadėkit, kad užimsit mane kokia smagia veikla ir neleisit liūdėt namuose :)
- Na va, reikėjo apie mane pagalvoti.
- Tai ir pagalvojau. Kai namo grįžau.
- Tai anksčiau reikėjo.
- Bet visgi pagalvojau.
O vis dėlto.
Mane jau nervina, kai kaskart pastebima, kaip kvailai aš pasielgiau nesekdama kai kurių savo kartos žmonių pavyzdžiu ir negrūsdama į savo kitų metų tvarkaraštį visų gamtamokslių A lygiu. Žinoma, aš vis dar suvokiu, kaip kvaila yra sakyti, kad kažkas kitas elgiasi kvailai, nes jis savo asmeninių pasirinkimų nedaro tokių, kokius kad tu darai ar mano, kad darytų esant tokiom sąlygom, bet tai nervina ir tiek. Kažkaip nesu aš kantri pastaruoju metu.
O vis dėlto.
Kurią čia dieną važiavau troleibusu namo ir galvojau, kad, na, o kokią tu, žmogau, nuodėmingas žemės kirmine, turi teisę jaustis laimingu? Jei darai klaidų ir skaudini kitus, kaip pats gali šviesiom akim žvelgt į tą žydrą dangų?
Bet matai, man dėl to, kad tu jauti kaltę, geriau nebus. Nebent savimeilę patenkinsiu, bet nieko daugiau.
Svarbiau yra tai, kad padaryta žala būtų atlyginta. Taigi, svarbu yra jausti atsakomybę už savo darbus ir jų pasekmes, o kaltę palieku nuošaly, nes ji išties trukdo jaustis laimingu ir jausti teisę tokiu būti.
Ir pabandyk tu man įrodyti, jog atsakomybės jausmą sukelia hormonas ar kokia cheminė reakcija :)
(tuo aš ir žmogus, ne robotas ir ne gyvūnas!)
O vis dėlto, ana savaitė buvo puiki su daaaaug kultūrinimosi. Nueikit kada nors į "Vabzdžių dresuotoją", nes tai fainas filmas. Apie Starevičių, lėlinės ir apskritai animacijos pradininką.
Ir šį ketvirtadienį yra nachaliavas Berlyno Katedros choro koncertas bernardinuose.
Ir Gegužės 28d. kažkur Literatų gatvėje atidengs lentą Šamanui ir Remiui atminti, koncertuos DR trio, kitų nežinau.
O vis dėlto, laukiu Dainų Šventės, myliu savo chorą ir mokyklą.
(Įdomu, kiek procentaliai mano dienoraščių įrašų pasibaigia meilės prisipažinimais kažkam? :) )
Pranešimai
