Pasitikrink paštą, ten pakvipo laišku, dabar tu žinai, dabar viskas aišku.

Kažkada pernai balandį sėdėjom mes su Monika po medeliu Bernardinų Sode, vyko "Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" (VEKS) renginys "Vaikų kūrybos festivalis" ir mes rašėm laiškus, kuriuos VEKS žadėjo nemokamai nusiųsti adresatams lygiai po metų. 
Šiandien savo pašto dėžutėje radau du laiškus: vieną gražų iš Monikos ir kitą iš savęs. Jis prasideda daugmaž taip: 

Labas Ugne, 
tu skaitai šį laišką po daugiau nei metų, nes VEKS jo neišsiuntė laiku.

Tačiau kiti sakiniai ne tokie teisingi, linksmi ir taiklūs: 

Tikiuosi, išsipildė tai, apie ką svajojai prieš metus: . 
Išties, aš daug iš tavęs tikiuosi ir daug vilčių puoselėju.

Žinot, liūdna truputį. Aš prieš metus buvusią Ugnę, pasirodo, pasiunčiau visiškai velniop visiškai neatsižvelgdama į jos norus ir absoliučiai neišpildydama jos lūkesčių. Man truputį gėda prieš ją... Ar bent liūdna. 
Žinoma, ji irgi šauni, tokia, naivi su savo reiklumu. Įdomu, ar bent šiandien aš suprasčiau, kiek reikalauti iš žmogaus, o juo labiau savęs, yra realu? 

Bet šiaip jau laiškai sau yra kietas daiktas. Jeigu šiemet Vaikų Kūrybos Festivalis darytų panašų dalyką, rašyčiau sau ir vėl. Ir kitiems rašyčiau, gauti laišką iš kito žymiai smagiau nei iš savęs. Apskritai rašyt yra smagu, tad galit man parašyt savo adresus ir galbūt viltis... :)