Kur giria žaliuoja, ten mano namai

Šiandien buvo choras.
Dainavom Čiurlionio "De Profundis" ir dar daug visko, taip pat kai ką iš Dainų Šventės programos. O Dainų Šventės programoje yra viena tokia Artūro Noviko išplėtota lietuvių liaudies sutartinė, bet taip gražiai gražiai ir tik taip, kaip dainų šventėms gali būti sukurti kūriniai.
Mes dainavom ir aš beveik galėjau užuosti tą vasarinio lietaus kvapą ir jausti permirkusius drabužius. Prisiminiau tuos polietileninius plosčiukus ir įsivaizdavau tą didelę didelę minią Vingio parko estradoje, mėgstančią daryti bangas, linguojančią pagal įdomaus berniuko apačioje judesius ir alpstančią (arba verčiančią alpti, čia jau nuo lyties priklauso) nuo Krantų Nemunėlio. Ir net graudu beveik pasidarė.

Dar prisiminiau, kaip išėjau iš Liepaičių ir supratau, kad man reikia kokio choro, nes aš nenoriu atsisveikinti su dainų šventėmis.
Paskui supratau, kad man choro reikia ne tik dėl to, gal ir iš karto tai žinojau, bet užtat priežastis kokia romantiška.

Ir išvis, kelinta man čia bus dainų šventė? Ketvirta? Velnias, kaip greit laikas bėga, kaip greit.

Dabar klausausi Alinos Orlovos ir prisimenu, kaip tąkart ankstų rytą Taline po autobuse praleistos beveik nemiegotos nakties stovėjom prie autobuso, mano mp3 leido Orlovą ir man nuo jos buvo taip linksma ir jaučiaus tokia energinga, kad net bėgau krosiuką aplink autobusą.
Juk greit laikas bėga, ar ne?

Labanakt, mieli, iki susitikimo Dainų Šventėje!