Kodėl tada?

Iš popierinio dienoraščio, skirto fiksuoti patirtims, gautoms atliekant socialinę praktiką:

2010.06.02

Tai kuo tada esi geresnis už juos? Niekuo. Tiesiog tau labiau pasisekė. Ir visi tie dalykai, kuriais man pasisekė labiau, bent didžiąja dalimi yra ne mano nuopelnas. Jie man duoti. Ir tai nėra blogai, jog mums duota ne lygiai to paties, ne. Tik tuo, ką turi, reikia pasinaudoti, kad galėtum padėti tam mažiau gavusiam (to kažko) Broliui, o ne grožėtis sau pačiam (būtent apie tai, manau, kalbama pasakojime apie talentus, o ne apie pinigų investavimo į rinkas teisingumą, dievaži). Bet tam, kad pasinaudotum, iš pradžių turi suvokti. Ačiū Tau, Dieve, už tai, jog davei man mano šeimą, namus, kuriuose visuomet bus maisto ir batų (kad nereikėtų vaikščioti su polietileniniais maišeliais ant kojų). Už mokyklą (ir dar kokią!), už akis, kojas ir rankas (kaip dainuoja Kaušpėdas dainoje savo dukrai, "gavai neblogą palikimą - rankas, akis, širdies plaikimą").

Skamba banaliai, ar ne? Visados negalėdavau pakęsti visų tų maldelių "Dieve, padėk skurstantiems Afrikos vaikams, kurie badauja, skirtingai nei mes, sotūs, aprengti ir (ne)laimingi, sėdintys šitoje šiltoje koplyčioje". "Tai tu, žmogau, pats eik, velniai rautų, ir padėk", galvodavau. Bet štai dabar pati kalbu kažką labai panašaus. Yra skirtumas tarp žinojimo, kad kažkam kažkur yra blogai, ir suvokimo, jog blogai yra žmogui šalia pat. Tada ir supranti, kad lygiai taip pat blogai kitą kartą gali atsitikti ir pačiam. Todėl ir esi dėkingas. Todėl ir padedi. Stengies padėti. Nebūtina skristi į Afriką. Net Unicef atvirukų pirkti nebūtina (nors galima, nedraudžiu).

Taigi, žinojimą nuo suvokimo skiria asmeninė patirtis. Suvokimui asmeninė patirtis būtina kaip ir laimei bei tikėjimui. To neįmanoma išmokti ("Koks jūsų laimingo gyvenimo receptas?"), neįmanoma išmokyti, bet galima daryti palankias sąlygas patyrimui. O ženklus galima skaityti arba ne. Pasirinkimo laisvė. Tik perskaitytas ženklas įgyja prasmę ir tampa Kalba.

Taip, teigdama bet kokios asmeninės patirties subjektyvumą, kartu sakau ir tai, jog visas Dievo Kalbos interpretavimas yra grynai subjektyvus reikalas.

Keista. Kuo stipriau tikiu Dievu, tuo aiškiau jaučiu savy ir Dievo neegzistavimo abjonę. Tiksliau gal, visiškai kitokio Dievo egzistavimo abejonę. Iki Kairų tokios išvis nebuvau patyrusi. Keista.

Ir kita ištrauka:

2010.06.03

Man, kaip ir filme kalbintam Juliui Sasnauskui, nesvetima laisvės kaip žmogaus žmogiškumo esmės idėja. Tačiau prieš kokią savaitę būtent žmogaus laisvės klausimas man nedavė ramybės. Prieš porą dienų aš įsitikinau (ir rašiau apie tai tam pačiam dienorašty, tik dabar nepateiksiu, Ug. pas.), jog "Dievas išlaisvina, nes myli", visgi kai kas toje istorijoje man lieka neaišku. Suprantu, jog Šėtoną turiu priimti kaip būtiną salygą mano laisvei (dėl to ji ir sunki - niekas nebeapsaugo nuo klaidų), tačiau man įdomu, ar Dievas ir jį sukūrė (juk jis padarė tai sąmoningai, tiesa?) dėl jo paties, ar dėl žmogaus laisvės? Ar sodindamas Pažinimo Medį (sąlygą sugundymui), ar kurdamas Adomą Dievas jau žinojo, ar jau planavo žmogaus valią rinktis? "Viešpatie, Tu viską žinai..." Tai kodėl tada Dievas supyko vakare atėjęs į Rojaus sodą?

Bet dabar man aiškus gundymo ir laisvės ryšys. Velnias gundo laisve ("Jūs tapsite panašūs į Dievą, pažinsite gera ir bloga"), bet nesudaro pilno tos laisvės vaizdo (pažinsite bloga ir jau visuomet gyvensite šalia to blogio žinodami jį, o jis žinos jus). Devinto dešimtmečio lietuviai, suvilioti laisvės lozungų, bet nesupratę, kokios atsakomybės ir rizikos sau reikalauja. Atrodo, tarytum Dievo įsakymai ir nurodymai mus varžytų, todėl jų laužymas vestų į laisvę. Bet juk taip nėra, kažkaip priešingai. Pats pasirinkimas vyksta ne tarp laisvės rinktis ir prievolės sekti nurodymus (tai kvaila - juk pats pasirinkimas rodo laisvę), bet tarp to, kuris tave myli, ir to, kuris niekuomet nepasakys tiesos iki galo, naudos tave savo tikslui naikinti. Išvis, šėtono motyvai kažkokie neaiškūs Naikinti? O kas jam iš to?

Nežinia. Geriau grįžkim prie Ievos ir Adomo - o ar jie turėjo pasirinkimą? Vargu bau, pasakė gyvatė valgyt obuolį, tai ir valgė. Ieva neturėjo galimybės susiprotėti jog tai Dievo uždrausta, ar ne? Tai kodėl tada Dievas supyko, vakare atėjęs į Rojaus sodą?

Darbšti siela

[2010.03.21 19:01:51] Ugnė: I'm sick of plenty of texts about problems of consumtion and postmodern society

[2010.03.21 19:02:03] Ugnė: and about benefits of reading

[2010.03.21 19:02:08] Ugnė: Really.

[2010.03.21 19:02:37] Rūta: ;DD

[2010.03.21 19:02:51] Rūta: kokia proga čia tokie tekstai?

[2010.03.21 19:02:56] Ugnė: Teksto suvokimas.

[2010.03.21 19:03:11] Rūta: et et.

[2010.03.21 19:03:14] Ugnė: Ačiū die, jie manęs dar nepersekioja per anglų.

[2010.03.21 19:03:22] Rūta: jooo, aš irgi nekenčiu tokių

[2010.03.21 19:03:24] Ugnė: Ten tik amžinasis ecology kas nors.

[2010.03.21 19:03:41] Rūta: dieve, tas tai išvis žudo

[2010.03.21 19:03:48] Ugnė: Esmė tame, kad nūūū... užknisa.

[2010.03.21 19:04:14] Ugnė: Jei gaunu ką nors apie tautinio identiteto problemas tai jau bemaž šventė, nors šitie irgi įgrisę.

[2010.03.21 19:04:21] Ugnė: Dievaž, negi nėra kitų temų pasauly!

[2010.03.21 19:04:33] Ugnė: Ir kuo toliau, tuo mažiau visu tuo aš tikiu.

<...>

[2010.03.21 19:04:50] Ugnė: Viskas pradeda panašėti į vieną didelę žalią propagandą.

<...>

[2010.03.21 19:07:20] Rūta: „viskas blogai. mūsų vartotojiška visuomenė supuvusi ir nieks to nesupranta, aš tik vienas štai rymau čia ir pergyvenu“

<...>

[2010.03.21 19:07:58] Ugnė: Būtent. „Rymau čia ir pergyvenu“

<...>

[2010.03.21 19:08:48] Ugnė: Jei kurčiau socialinę eco ar dar kokią reklamą, jos message būtų „Stop talking. Start doing“ ar kažkas.

Vakar susivokiau, kad vsio, eilinį kartą gausiai vėluoju grąžint knygas į Mickevičių, todėl susėmiau visą savo neperskaitytą Greimą ir nunešiau į biblioteką tvirtai pasiryžusi nieko daugiau iš jos neimti iki pat vasaros, o tada vėl galėsiu prisiminti savo pomėgį skaityti.

Iš bibliotekos išėjau su „Šimtu metų vienatvės“ ir „Ilga kaip šimtmečiai diena“, sumokėjusi du litu ir atleista nuo dar bemaž tokio pat didumo skolos.

„Darbščios sielos žmogus tolydžio duos sau klausimus, į kuriuos kiti visada turi gatavus atsakymus, todėl jie tingiai dirba kokį nors darbą, net kai dirba jį gerai, ir gyvena tik kaip vartotojai.“

Čingizas Aitmatovas, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, 1981

Taip gera ir aišku, nė lašo lojimo. Kaip ir nė lašo supuvusio kapitalizmo.

Per savaitę atėjo pavasaris, patvino upės, dangus toks gražus, kartu grįžo ir tikėjimas, kad po nakties diena. :)

Gero vakaro.

Šventinis

Šiandie visą dieną laikaus nuo ašarų. Girdint Čiurlionio muziką telike per laidą - filmą apie Landsbergį, uždainavus laiptinėj "Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki?" ar šiaip ten ką.

Vakar (ar užvakar) skaitėm truputį Vaižganto, savo straipsny raginančio: "Tikėk, ir įvyks."

Blin, kad taip paprasta būtų.

Dieve, įkvėpk mums drąsos ir nurodyk kelią. Kad galėtume ne tik numirti už Tėvynę, bet ir gyventi dėl jos.

Su kovo 11-ąją, mieli žmonės :)

Vietoj nekrologo bitei, sėdėjimo namie entuziazmas ir dar truputį demagogijos.

Banga numirė. Tegyvuoja fb.

Tačiau mintis perkelti dienoraštį į facebook man visą laiką prilygo moralinei savižudybei, todėl ir pritilau porai mėnesių.

Bet šiandien susirgusi sėdžiu namie (dažna priežastis parašyti naują įrašą), dargi prisnigo, tai ir rašau.

Neturėjau daugiau kam, tai ir paskambinau.

Neturėjau ką daugiau veikti, tai ir paskambinau.

Neturėjau daugiau kur dėtis, tai ir paskambinau.

Nejučia užkliudžiau tamsoje varpo virvę, tai ir paskambinau, skambinau.

Rimvydas Stankevičius.

Tai ir rašau, nes vėl prisiminiau smagumų ieškojimo dėsnį.

Anksčiau, kalbant apie sąžinę, pagrindinė problema, ties kuria koncentruodavausi, būdavo „kaip ją išgirsti“, o šiandien supratau, kad aš nebežinau, sąžinė ten ar ne sąžinė, tada neaišku, tas poelgis geras ar nelabai. Ir pradedi plėšytis, daryti tai, kas smagu ir mėgautis ar susilaikyti.

Išties, gal ir lengva būti asketu, tada viskas labai paprasta, viską apsibrėži pagal vieną principą ir juo vadovaudamasis darai sprendimus, bet akivaizdu, jis negali būti teisingas visuomet.

(Užtat vadovaujantis tokia demagogija tą pačią sąžinę gali nutildyti tada, kai neverta.)

Tai štai kur klausimas, kaip jausti ribą?

Kuo daugiau galvoju, tuo labiau susipainioju.

„Įdomu, tai ir skaitau, patinka, tai ir žaviuosi“, velniai griebtų, kam aš taip save varžau ir atleist nesugebu, viskas atrodo gerai gerai, ligi nelieku viena su savimi.

Apskritai, ar įmanoma nustoti savim baisėtis taip, kaip kad esame linkę baisėtis kitais? Gal iš tiesų, atleisk (kitiems ir sau) ir tau bus atleista (bent jau tavęs paties)?

Bet nesupraskit neteisingai, gyvenu aš labai gerai. Gi Kalėdos artėja (nors rytinis sniegas beveik nutirpo), atsikėliau dvyliktą dienos (kai atėjo močiutė ir paklausė, kodėl aš vis dar miegu, na, aš nustebau ganėtinai, o paskui nustebau antrą kartą, nes visai nesitikėjau, kad jau vidudienis) ir pasijutau kaip per žiemos atostogas, ligos nejaučiu, laipsnių viso labo 37, o Abaris siūlo „intensyviai gydytis“.

Ir šiaip, labai gražus ruduo. Kai už lango.

P.s. O dabar skaitykit mane ir komentuokit, jei norit sulaukti kito įrašo. Ir ne po pusmečio. Nors nepažadu, žinoma :)

Pelkių vandenis raudonu vynu

Ar tai balsfemija (šventvagystė), jei Kristus paplos per petį kaukui ir pelkių vandenis pavers raudonu vynu? Arba laumė nušluostys kasomis aplytą Jo veidą? Manau, kad ir šitaip galima spręsti. Spręsti? Nejau formujasi eilėraštis, kurio seniai laukiu?
Bet kodėl šalia girdžiu juodąjį graikišką chorą? Negrių juokas - džiunglių tamtamai. Negrių juokas - Elenos kumščių dūžiai į užrakintas duris. Dieve, mano Dieve, kuris esi manyje, aš ją myliu! Tegaliu kartoti nukartotus žodžius. Aš ją myliu, myliu, myliu, myliu. Aš ją, Eleną, myliu. Stanley, kur tu? Stanley, matai, esu sentimentalus kaip senmergė. Bet neiššoksiu pro langą. Bijau mirties, Stanley.
Antanas Škėma „Balta drobulė“

Ne, aš nežinau, kas yra absurdo žmogus. Antanas, žinoma, cinikas, nebematantis kelio ir praradęs viltį, bet man liežuvis neapsiverčia pavadinti jį absurdo žmogum.

Kur giria žaliuoja, ten mano namai.

Prieš metus, liepos pirmą (aš apie tai rašiau) buvau Vingio parke, dar ten buvo Morricone su savo orkestru, Jauna Muzika ir tobulai graži diena. Kai Morricone orkestras baigė, Augustinas su savo choru skyrė jiems „Kur giria žaliuoja“ ir buvo labai labai gražu mums su tėvais po truputį slenkant iš Vingio parko.

Šiandien ten pat mūsų repeticijos beveik pradžioje ant dirigento pakylos užlipo Romualdas Gražinis, pasakė: „jei lietus. Jei lietus, tai lietuvis negali neuždainuoti“ (ar kažkaip panašiai, jei prisimeni tikslesnį variantą, pasakyk).

Ir tada prasidėjo.
Meilės Tėvynei diena.

O po repeticijos su choristais nusgavome iki filharmonijos ir penkias valandas sėdėjome chorų, labai kietų lietuvių chorų (pasveikinkim vieni kitus, nes tuo mes tikrai galime didžiuotis!) koncerte ir jausmas toks, tarsi sėdėtum kur užusieny per kokį festivalį su savo choru ir kaifuotum nuo viso to grožio.
Galiausiai Jauna Muzika padainavo, sulig ja koncertas pasibaigė, tada beveik visi chorai suėjo į sceną, tada atsistojo likę žiūrovai ir tada sugiedojom Tautišką Giesmę. O tada kažkas nuėjo prie fortepijono ir padavė naują toną.

Kaip ir prieš metus, paskutinis skambėjęs kūrinys buvo „Kur giria žaliuoja“ ir dar niekada aš nedainavau tos dainos taip nuoširdžiai, kiekvieno žodžio. Ir nors tada neverkiau, dabar akyse ašaros kaupiasi. Ir nežinau, kuriuos žodžius parinkti pavadinimui, nes jie visi tokie galingi ir tikri, bet tikriausiai rašysiu tuos pačius, kaip ir aną kartą. Ten mano namai. Ten mano namai. Čia mano namai. Ir visa kita kyla iš to.

Kai pasibaigė, Ieva pasakė: „dar niekada nesijaučiau tokia visko dalimi“.

Ir taip, ji išties atėjo. Dainų šventė, laikas, kai galime išties pasijausti drauge.
Ir vasara atėjo kartu su ja.


P.s. Todėl aš tikiu, kad liepos 5d. 21h jūs Kudirkos Tautišką Giemsę giedosit kartu su visais.

Pavadink savo dviratį Patriku.

Patriku. Nes gražus vardas. Truputį kaip "padrikas", bet dviratis juk neužaugs ir neprimuš, ar ne? O be to, šiandien aš dar skaičiau senų kino atostogų žurnaliuką apie Holivudo kiną, ten, žinoma, daug rašė apie žvaigždes. Taip pat, šiandien buvo taip karšta, kad visai pavydu pasidaro pagalvojus apie mirkstančius prie jūrų ežerų. Pavyzdžiui, mamą ir sesę, kurios važiavo prie Balžio(!), bet sesė sakė, kad jai vanduo buvo per šaltas, dėl to ji nesimaudė. Užtat mes šiandien padarėm beveik reidą po Pilies gatvės ledaines. Iš pradžių toj vis dar beveik naujoj itališkoj kavinėj prie Signatarų Namų valgiau neaiškių geltonų (lyg ir karamelinių) ledų su šokolado gabaliukais, tada patraukėm tiesiai į Soprano, kur jamiau tų fainų "Cassata" sicilietiškai ledų (jie irgi nelabai aiškūs, bet juose buvo vaisių ir riešutų gabaliukų ir šiaip jie tokie cukatiniai buvo, kartą Ieva net keitėsi su manim savo brangią Koffeinno kavą į juos). O tada atėjo lietus, aš priėmiau jį kaip Dainų Šventės pranašą, tada grįžau namo ir oro temperatūra, sakė, nukrito dešimčia laipsnių. Net ir be Patriko. Taip pat šiandien blusų turguj Mokytojų Namų kiemely pirkau Vytauto Mačernio (poetas) knygutę už keturis litus. Grįžusi namo skambinau Juozui Mačerniui (matematikos mokytojas). Ir pagalvojau, kad vienas iš Mokytojo požymių, matyt, yra tai, kad jautiesi jam skolingas lig grabo lentos. Nes kad ir kaip besistengtum, vis lieki durnas ir žioplas, o jis, rodos, kiaurai permato tavo didžiausias ydas ir vylius. Kada nors, kai būsiu kieta it Kundera, galėsiu paplėtot tą mokinio-mokytojo dėkingumo, tačiau kartu ir kaltės, ryšį. Įdomu, ar apaštalai irgi jautėsi skolingi Jėzui? Mano tėtis vis kartoja tą iš graikų mitologijos paimtą mintį, kad "sūnus privalo nužudyti savo tėvą". Ar ir mokinys privalo pranokti savo Mokytoją, kad jo darbas įgautų prasmę? O gal čia tik durnas vakarietiškas požiūris, gaminant absoliučiai nereikalingus baubus. Susipainiojau. Visgi yra šaunu, kai turi galimybę turėti tų Mokytojų iš didžiosios M. Protas yra vertas tiek, kiek jis tarnauja meilei. Čia ne į temą, bet Exupery iš esmės kietas. Bet vardas Antuanas tau tikriausiai nepatiks :)