Gražiausia tikrovė ir apgavystė

"Kinas yra gražiausia apgavystė gyvenime" rašo Skalvija ir autorystę priskiria Jean Luc Godard. Nemėgstu aš Godardo, prieštarausiu ir tai minčiai. Nes viskas taip tikra. Tikra. Labai tikra. Taip tikra, kad išėjęs iš seanso pasijunti, lyg gyventum filme. Ir ne bet kokiam, siurrealistiniame. Na, blogiausiu atveju, jei ne filme, tai bent Erlicko novelėj.
Stoviu stotelėj, žiūriu priekin troleibuso ir šąlu. Paviljone sėdintis vyras manęs kažko paklausia, neišgirstu. Perklausiu. Ir antrą kartą. Jis klausia, ar aš, pasinaudodama telekineze, neišburčiau ketvirtuko. Taip op ir išdygtų ketvirtukas tiesiai prieš stotelę. Aš protinga, iš anksto persiskaitau troleibusų, atsiprašau, vielabraukių tvarkaraščius, todėl atsakau, kad tuoj, po trijų minučių. Jis skundžiasi, kad šalta, o jis laukia, nori namo grįžti. Aš pritariu, kad šalta, sakau, jog irgi ketvirtuko laukiu (todėl ir įtariau smarkiai, kad jis pats kokiom telekinezėm naudojasi, aš būčiau visai nieko prieš, jei man kas išburtų ketvirtuką). Klausia, ar negali ta telekinezė greičiau suveikti, sakau, kad ne, nes šalta. Sako jooo, aš dar ir apsisnarglėjau, o galvojau, išdidus grįšiu namo. Sakau, kas trukdo? Sako, taigi va, apsisnarglėjęs. Sakau, išdidžiam būt netrukdo. Į paviljoną ateina kitas vyriškis, prisėda šalia, pasisveikina ir pirmajam iš didelio makulatūros šūsnio (pravdos ir Skalvijos programėlės) duoda programėlę, vėliau antrą. Pirmasis klausia, ar čia kaimynams? Jam atsako, kad taip. Pirmasis patikina, kad jis atsakingas, perduos. Antrasis pasiūlo dar vieną makulatūros leidinuką.
Aplinkiniai kažko juokiasi.
Ir atvažiuoja ketvirtukas. Lygiai po trijų minučių.
Man padėkoja ir šiaip ramiau širdy. Nenuvyliau žmogaus vis dėlto.

Tada važiuoju namo.

Bet jei rimtai, tai jau tampa nuolatine mano būsena. Per pamoką klykiu "juk apie tai būtų galima filmą sukurti!" ir man atsako "taip, būtų." Persirenginėju po pamokų, po papildomos matematikos ir galvoju, kad apie Mačernį irgi būtų galima filmą sukti. Apie matematikos mokytoją, kuriam reikėjo filosofines knygas rašyti ar bent jau kokiu aktorium būti, taip žavingai jis dešimt minučių tau gali kalbėti apie ką nors. Bet kalba gražiai. Ir tauriai. Šįkart man pasakojo apie laisvę, laisvę nuo tiesaus kelio, dar apie tai, kad būnant stipresniu kitą reikia ne menkinti, kad jaustumeis dar didesniu, bet parodyti jam jo stiprybes. Kad gražūs mes esame tuo, kuo esame kitokie nuo kitų ir jei gyvenime sugebame sujungti savo jėgas... na, žodžiu, kalbėjo ilgai, bet tauriai ir gražiai.
O vakar per mišias (kai gal ir ne veltui buvau išgrūsta į pirmą eilę, bent pamokslo klausiaus) Lionginas šnekėjo apie mus kaip apie šiandienos išminčius, kurie seka žvaigžde. Ir anie trys išminčiai, pranykus žvaigždei, klausė kitų kelio, jiems jį parodė ir žvaigždė vėl suspindo danguje, vesdama Dievop.

Anksčiau (o gal ir dabar) labai bijojau suabejoti. Nes atrodo, kad jei kažkuo tiki, net abejotina abejonė, kuri tuoj išnyksta, viską griauna ir "daugiau nebebus kaip anksčiau". Ir viskas žuvę.
Bet sako, žvaigždė kartais irgi užgęsta.

Išlipu iš troleibuso, pakeliu akis į dangų, o tame tobulos spalvos danguje šviečia tobulas mėnulis, aplink tas tobulas šaltis ir aš vėl... et, prisipažįstu... puoliau euforijon (:

Geras tas filmas, kur šiandien žiūrėjom. O vienoje vietoje nusprendžiau, kad Kunderos "Tapatumas" yra nuostabi knyga, nes porą kartų per pastarąsias dvi savaites, o šiandien per filmą ir vėl pagalvojau, kad viskas būten taip, taip, taip ir būna. Tarsi sapne, atrodo, atsibusi ir viskas išnyks. Išnyks.
Bet niekas neišnyksta. Išnykimo iliuzija, tokia pati, kaip ir sapno.

Ir gyvenimas yra pati gražiausia tikrovė ir apgavystė, primenanti filmą.